PATYČIOS MOKYKLOJE ATMINTINĖ 

Patyčios šiandien neapsiriboja mokyklos koridoriumi, klase ar kiemu. Jos gali persikelti į socialinius tinklus, uždaras pokalbių grupes ir žinučių platformas, o mokyklos bendruomenės narius pasiekti net tada, kai pamokos jau seniai pasibaigusios. Įžeidžiantys komentarai, žeminantys užrašai, nuotraukos, vaizdo įrašai ar tyčinis žmogaus išjuokimas internete nėra „tik juokas“. Tai elgesys, į kurį būtina reaguoti.

Apie tai, kaip mokykloms ir suaugusiesiems tinkamai reaguoti į patyčias bei smurtą, mokymuose savo žiniomis dalijosi Docentė, socialinių mokslų daktarė Inga Truskauskaitė, akcentavusi, kad svarbiausia – ne ieškoti kaltininko, o kuo anksčiau sustabdyti smurtą, užtikrinti saugumą ir padėti visiems situacijos dalyviams.

Smurtas nėra pateisinamas tuo, kad „kitas pradėjo“

Viena dažniausių situacijų elektroninėje erdvėje – patyčių grandinė. Vienas žmogus parašo įžeidžiantį komentarą, kitas atsako tuo pačiu, trečias įsitraukia, ir netrukus konfliktas tampa nenutrūkstamu apsikeitimu įžeidimais.

Tokiose situacijose lengva pasakyti: „Jis pradėjo, todėl aš tik atsakiau.“ Tačiau tai nepanaikina atsakomybės už savo elgesį.

Kiekvienas žmogus atsako už savo veiksmus. Net jei prieš tai buvo patirta provokacija ar įžeidimas, smurtas negali būti pateisinamas kitu smurtu. Todėl vertinant situaciją svarbu atskirai pažvelgti į kiekvieno dalyvio elgesį.

Vaikams svarbu aiškiai pasakyti: „Tai, kad kažkas pasielgė netinkamai su tavimi, nesuteikia teisės taip elgtis su kitu.“

Tai nereiškia, kad pirmasis įvykis yra ignoruojamas. Priešingai – reikia išsiaiškinti visą situaciją, tačiau kartu aiškiai įvardyti kiekvieno žmogaus atsakomybę.

Patyčių patiriantis vaikas nėra kaltas

Reaguojant į patyčias viena svarbiausių žinučių vaikui yra paprasta: tai nėra tavo kaltė.

Vaikui nereikėtų aiškinti, kad jis pats galėjo „kitaip elgtis“, „neatsakyti“ ar „nekreipti dėmesio“, tarsi jo elgesys pateisintų prieš jį nukreiptą smurtą. Nukentėjusiam vaikui pirmiausia reikia saugumo ir palaikymo.

Taip pat svarbu jo nekalbinti spaudžiant ir nereikalauti iš karto papasakoti visko. Ramus pokalbis, erdvė ir galimybė pačiam vaikui įvardyti, kas jam padėtų jaustis saugiau, gali būti daug veiksmingesni.

Sprendimai taip pat neturėtų būti priimami nepasitarus su vaiku. Pavyzdžiui, automatiškai atimti telefoną ar interneto prieigą gali atrodyti kaip paprastas sprendimas, tačiau vaikui tai gali reikšti dar didesnę izoliaciją nuo draugų ir palaikymo. Todėl svarbu kartu ieškoti tokio veiksmų plano, kuris realiai didintų jo saugumą.

„Tai vyko po pamokų“ nėra pakankama priežastis ignoruoti situaciją

Didelė dalis elektroninių patyčių vyksta ne mokykloje ir ne pamokų metu. Mokiniai bendrauja savo grupėse, socialiniuose tinkluose ar kitose platformose. Kartais tai yra neformalūs kanalai, kurių mokykla nei administruoja nei kontroliuoja.

Tačiau tai nereiškia, kad suaugusieji gali paprasčiausiai pasakyti: „Tai vyko po pamokų, todėl tai ne mūsų problema.“

Mokyklos atsakomybės ribas kiekvienu atveju reikia vertinti pagal konkrečią situaciją, tačiau platesnis principas yra bendruomeniškumas: jeigu suaugęs žmogus sužino apie vaikų patiriamą smurtą, jis neturėtų nuo jo nusisukti.

Pirmasis apie situaciją sužinojęs suaugusysis gali būti tas žmogus, kuris padeda vaikui rasti tinkamą pagalbą ir nukreipia situaciją spręsti toliau.

Tėvų neigimas neturėtų sustabdyti problemos sprendimo

Mokykloms tenka susidurti ir su situacijomis, kai vaiko tėvai nepripažįsta, kad jų vaikas tyčiojasi ar smurtauja.

Tokiais atvejais svarbu nesivelti į ginčą, kas „teisus“, o kalbėti apie konkrečius faktus, turimą informaciją ir elgesį, kurį būtina sustabdyti.

Tėvams galima aiškiai pasakyti:
• ką mokykla žino;
• kokie veiksmai buvo pastebėti;
• kokios pagalbos reikia vaikui;
• kokių veiksmų bus imamasi;
• ko tikimasi iš šeimos.

Tikslas neturėtų būti „nubausti blogą vaiką“. Tikslas – sustabdyti netinkamą elgesį, suprasti, kas jį lemia, ir padėti vaikui keisti savo elgesį.

Taip pat svarbu vengti bendrų konfliktinių susitikimų, kai nukentėjusio ir smurtavusio vaiko tėvai susodinami vienoje patalpoje dar neišsiaiškinus situacijos. Pirmiausia verta su
kiekviena puse kalbėtis atskirai ir sumažinti įtampą.

Elektroninėje erdvėje svarbūs ir įrodymai

Socialiniuose tinkluose bei žinučių platformose turinys gali būti laikinas ir greitai išnykti.
Todėl patiriant elektronines patyčias svarbu, jei tai saugu ir įmanoma, išsaugoti reikšmingą informaciją – žinutes, komentarus, nuotraukas ar kitą turinį.

Tai gali padėti suaugusiesiems geriau suprasti situaciją.

Vis dėlto svarbiausia – vaikui neturėtų tekti pareiga pačiam „surinkti bylą“. Jei jis bijo, jaučiasi nesaugiai ar nežino, kaip elgtis, pirmiausia reikėtų kreiptis į patikimą suaugusįjį. Jei saugu ir įmanoma, verta išsaugoti patyčių įrodymus, tačiau skirtingose programėlėse tai gali veikti skirtingai – kai kur ekrano nuotraukos gali būti ribojamos, o apie jų padarymą gali būti informuojamas kitas asmuo. Tokiais atvejais informaciją galima išsaugoti, pavyzdžiui, nufotografuojant ekrane matomą turinį kitu telefonu. Kaip saugiausia elgtis konkrečioje situacijoje, gali patarti patikimas suaugusysis.

Patyčios prieš mokytojus – taip pat patyčios

Patyčių problema nėra vien vaikų tarpusavio klausimas. Mokyklos bendruomenėje smurtas ar žeminantis elgesys gali būti nukreiptas ir prieš mokytojus.

Įžeidžiantys užrašai, komentarai, nuotraukos, muzika ar kitas žeminantis turinys elektroninėje erdvėje taip pat gali tapti smurtinio ar patyčių elgesio dalimi.

Svarbu suprasti, kad žmogaus amžius ar statusas nepanaikina smurto poveikio. Todėl nulinė smurto tolerancija turi galioti visai mokyklos bendruomenei – mokiniams, mokytojams ir kitiems darbuotojams.

Prevencija prasideda nuo visos mokyklos bendruomenės

Patyčių prevencija negali būti vienkartinė paskaita, surengta tada, kai jau įvyko problema.
Veiksmingesnis požiūris – nuoseklus visos mokyklos darbas, kuriame dalyvauja mokiniai, mokytojai, administracija, pagalbos specialistai ir tėvai.

Svarbu, kad mokyklos darbuotojai žinotų, kaip atpažinti patyčias, kaip į jas reaguoti ir kur kreiptis pagalbos. Mokiniai taip pat turi žinoti, kad pranešti apie patyčias nėra „skundimas“.

Kuo aiškesnės taisyklės ir kuo nuosekliau į jas reaguojama, tuo mažiau erdvės lieka požiūriui, kad vienos smurto formos yra „rimtos“, o kitos – „tiesiog vaikiški juokai“.

Nepamirškime ir suaugusiųjų

Dar vienas svarbus aspektas – žmonės, kurie kasdien padeda spręsti smurto situacijas.

Mokytojai, socialiniai pedagogai, psichologai ir kiti specialistai gali nuolat susidurti su vaikų išgyvenimais, konfliktais ir sukrečiančiomis istorijomis. Darbas tokiose situacijose gali būti emociškai sudėtingas ir patiems suaugusiesiems.

Todėl pagalbos teikėjams taip pat svarbu nelikti vieniems: tartis su kolegomis, dalytis patirtimi, ieškoti specialistų pagalbos ir rūpintis savo emocine savijauta.

Ką turėtų prisiminti kiekvienas mokyklos bendruomenės narys?

Patyčių situacijoje svarbiausia ne tai, kas garsiausiai kaltina kitą. Svarbiausia – sustabdyti smurtą, užtikrinti saugumą ir padėti situacijos dalyviams.

Keturi principai, kuriuos verta prisiminti:
Pastebėk. Neapsimesk, kad nieko nevyksta.
Sustabdytk. Neatsakyk smurtu į smurtą ir neplatink žeminančio turinio.
Pasakyk. Kreipkis į patikimą suaugusįjį.
Padėk. Nepalik patyčias patiriančio žmogaus vieno.

Patyčių prevencija prasideda ne nuo vienos taisyklės ar vieno pokalbio. Ji prasideda nuo bendruomenės susitarimo, kad smurtas nėra normalus bendravimo būdas – nesvarbu, ar jis vyksta klasėje, mokyklos kieme, grupiniame pokalbyje ar socialiniame tinkle.