Kas nutiktų, jei į vieną pajūrio stovyklą susirinktų jaunuoliai iš Lietuvos, Latvijos, Vokietijos ir Lenkijos, o jų pagrindinė užduotis būtų ne tik kalbėti apie saugesnį internetą, bet ir patiems sugalvoti, kaip jį padaryti geresnį? Atsakymas – penkios dienos, kuriose netrūko nei diskusijų, nei kūrybos, nei technologijų, nei juoko, nei naujų draugysčių. 

Rugpjūčio 16–20 dienomis stovyklavietėje „Pasaka“, pajūryje, vyko projekto „Draugiškas internetas“ jaunimo savanorių stovykla. Stovyklos programa kvietė jaunimą savo teorines žinias pritaikyti čia ir dabar: jaunuoliai turėjo galimybę diskutuoti, kurti, išbandyti save, pristatyti savo idėjas ir patys ieškoti atsakymų į klausimą, kokio interneto norėtų ateityje. „Kurdami stovyklos programą norėjome, kad tos kelios dienos duotų apčiopiamą rezultatą. Nuo idėjų per kūrybines dirtuves ir mokymus priėjome iki keturių puikių sprendimų, kuriuos pristatėme maždaug 200 kitų stovyklautojų“ – sako Draugiško interneto projekto vadovas Liudas Mikalkevičius. Tai puikiai atspindi ir paties „Draugiško interneto“ tikslą – įtraukti vaikus ir jaunimą į saugesnės interneto erdvės kūrimą, o ne vien mokyti juos, ko internete reikėtų saugotis.  

Pirmiausia – susitikti ne internete 

Šiandien daugeliui jaunuolių susipažinti galima vienu paspaudimu. Parašyti žinutę, paspausti „sekti“, prisijungti prie bendro pokalbio – paprasta. Tačiau tikras susitikimas su žmogumi iš kitos šalies yra visai kitokia patirtis. Todėl pirmoji stovyklos diena buvo skirta būtent tam – susipažinti, pralaužti ledus ir atrasti, kas sieja skirtingose šalyse gyvenančius jaunuolius ir jų komandų vadovus. „Labai džiaugiuosi turėjusi galimybę susipažinti ir su kolegomis iš Saugesnio interneto centrų Lenkijoje bei Vokietijoje – tarptautinis bendradarbiavimas praturtino ne tik stovyklos programą, bet ir mane pačią. Iš šios stovyklos išsivežu ne tik daug gražių prisiminimų, bet ir daugiau drąsos – drąsos išbandyti, kurti ir pasitikėti savo idėjomis“ – dalijosi mintimis stovyklos koordinatorė Violeta Čiuplytė-Bogdanovič. 

Interaktyvūs žaidimai, kūrybinės užduotys ir pasivaikščiojimai prie jūros padėjo dalyviams palaipsniui tapti ne atskiromis Lietuvos, Latvijos, Vokietijos ar Lenkijos komandomis, o viena grupe, kurią sieja vienas tikslas – kurti ir veikti. Na o stovyklos rytai prasidėdavo nuo akimirkos sau ir sąmoningumo sesijos. Kelios ramios minutės tyloje, tempimo pratimai kūnui, padėdavo atsitraukti nuo vakarykščių įspūdžių, susikaupti ir pasiruošti naujai dienai. Tai buvo tarsi mažas priminimas, kad saugesnis santykis su technologijomis prasideda ir nuo gebėjimo kartais nuo jų atsitraukti. Užbaigiant sąmoningumo užsiėmimą laukdavo maža, bet visų pamėgta staigmena – atsitiktinai ištrauktas įsegamas ženkliukas. Kadangi visi ženkliukai buvo skirtingi ir nesikartojo, kiekvienas jų tapdavo savotišku tos dienos simboliu. Juokaudavome, kad ištrauktas ženkliukas lydės visą dieną – o stovyklai baigiantis paaiškėjo, kad kiekvienas dalyvis jau turi susikūręs ir savo unikalią ženkliukų kolekciją. Maži ženkliukai tapo ne tik smagia kasdienio ritualo dalimi, bet ir spalvingu penkių dienų prisiminimu. 

Kas internete mus įkvepia, o kas verčia suklusti? 

Antrąją dieną stovyklautojai ėmėsi temos, kuri jiems gerai pažįstama iš kasdienybės – turinio kūrėjų ir interneto kultūros. Jaunuoliams buvo skirta užduotis pristatyti savo mėgstamą nuomonės formuotoją ar kitą žinomą žmogų: papasakoti, kokį turinį jis kuria, kodėl jis patinka ir kuo galėtų sudominti kitus. 

Pasirinkimai atskleidė, koks įvairus yra jaunuolių internetas. Tarp jų minimų kūrėjų buvo asmeninio tobulėjimo ir gyvenimo būdo atstovų, muzikantų, menininkų, maisto kūrėjų, keliautojų, žurnalistų ir technologijų entuziastų. Vieniems įdomiausios buvo saviugdos temos, kiti rinkosi kūrybą, maistą ar pramogas, dar kiti – filosofiją, žurnalistiką ar dirbtinį intelektą. Tai parodė, kad internetas jauniems žmonėms yra ne tik pramogų vieta – jis tampa erdve mokytis, ieškoti įkvėpimo, atrasti savo pomėgius ir formuoti požiūrį į pasaulį. 

Po to sekė interaktyvi diskusija pasitelkiant sukauptą statistiką apie jaunimo veiklas internete. Jaunimo buvo klausiama: ar manote, kad oficiali statistika atitinka tai, ką jūs matote savo aplinkoje? Iš pirmo žvilgsnio – paprasta užduotis. Tačiau ji skatino pažvelgti į interneto turinį šiek tiek giliau. Kodėl vienu žmogumi pasitikime, o kitu – ne? Kas mus priverčia paspausti „patinka“? Kaip atskiriame įdomų turinį nuo klaidinančio? O kaip suprantame, kada už ekrano matomo turinio slypi reklama, manipuliacija ar galima grėsmė? 

Kūryba vietoje taisyklių 

Stovykloje nebuvo siekiama penkias dienas sėdėti auditorijoje ir kalbėti apie interneto grėsmes. Kartais mintį lengviau išreikšti ne kalbant, o kuriant. Todėl vienoje kūrybinių dirbtuvių jaunuoliai piešė ant marškinėlių. Užduotis buvo paprasta, bet kartu gana atvira: sugalvoti žinutę, kurią norėtum perduoti pasauliui. Tokiu būdu saugaus interneto tema iš teorinės tapo labai asmeniška. Kokią žinutę norėtum matyti internete? Daugiau pagarbos? Mažiau patyčių? Daugiau kritinio mąstymo? Drąsos kalbėti apie problemas? O gal tiesiog daugiau žmogiškumo? 

Marškinėliai tapo savotiškais nešiojamais pranešimais – priminimu, kad skaitmeninę aplinką kuriame ne tik tada, kai programuojame. Ją kuriame ir savo komentarais, pasidalijimais, reakcijomis bei tuo, kaip elgiamės su kitais. 

Kai problema virsta idėja: stovyklos hakatonas 

Trečioji diena stovyklos programoje buvo skirta hakatonui. Ir čia viskas tapo dar praktiškiau. Užuot klausęsi apie problemas internete, jaunuoliai patys turėjo sugalvoti: kas internete šiandien neveikia taip, kaip norėtume? Ką būtų galima pakeisti? Kokią problemą galėtume išspręsti mes? Po idėjų lietaus prasidėjo intensyvus kūrybos etapas. Reikėjo ne tik sugalvoti sprendimą, bet ir sukurti apčiuopiamą įrankį ar produktą. 

Tarp sukurtų idėjų buvo ir „Truth or Trick“ – stalo žaidimas, kuriame žaidėjai, judėdami žaidimo lenta, naudojant QR kodus gauna skirtingas užduotis apie tekstus, nuotraukas, vaizdo ar garso įrašus. Žaidimas ne tik įtraukia, bet ir moko atpažinti, kada internete matomas turinys gali būti klaidinantis. Jaunuoliai net parengė atmintines, padedančias pastebėti galimus manipuliuoto vaizdo požymius – nuo nenatūralių veido detalių iki garso ir lūpų judesių neatitikimų. 

Jaunesnių dalyvių komanda nusprendė taip pat išbandyti jėgas kuriant stalo žaidimą, tačiau jų kūrinys siekė aptarti įvairias situacijas atsirandančias skaitmeninėje erdvėje. Kada tos situacijos yra kibernetinės patyčios ar kitas nelegalus elgesys, ką daryti tuomet? Dalyvaujant mokytojui ar kitam nepriklausomam vertintojui žaidėjams, kurie sprendžia situacijas racionaliausiai duodami balai ir žaidėjai juda lenta tolyn finišo link. 

Kita komanda pristatė „Too Good Too Handle“ – programėlės idėją, skirtą padėti vartotojui orientuotis informacijos sraute: atpažinti patikimesnę informaciją, naudotis asmeniniu vandens ženklu ir mokytis per paruoštas edukacines užduotis. Tokie sprendimai parodė, kad jaunuoliai saugesnį internetą supranta ne tik kaip taisyklių rinkinį, bet ir kaip erdvę, kuriai galima kurti konkrečius, kasdien pritaikomus įrankius. 

Paskutinė dalyvavusi komanda kūrė virtaualaus žaidimo idėją siekdami išspręsti žmonių priklausomybę nuo socialinių tinklų ir išmaniųjų įrenginių. Žaidimo pagrindinis „bosas“ yra mažas piktas kūdikis su planšete, kuris yra socialinio tinklo CEO. Iš jo ir kitų piktavalių turite išlaisvinti savo virtualų brolį ar sesę, draugus ir pažįstamus, kurie visi yra tapę prikaustyti prie ekranų ir nenori nieko veikti realiame gyvenime. 

Tai viena įdomiausių stovyklos dalių, nes jaunuoliai vienu metu turėjo būti ir problemų tyrėjai, ir idėjų generatoriai, kūrėjai ir jų įgyvendintojai. O svarbiausia – jie turėjo ribotą laiką. Per kelias valandas abstrakti mintis turėjo tapti sprendimu, kurį galima parodyti kitiems. „Manau, kad hakatonas galėjo trukti ir tris dienas“ – darbų gausą ir intensyvumą apibūdino vienas dalyvis. 

Diena baigėsi pristatymais ir apdovanojimais. Tačiau hakatono vertė slypėjo ne vien rezultatuose. Jaunuoliai išbandė procesą, su kuriuo susiduria ir profesionalūs technologijų bei inovacijų kūrėjai: pastebėti problemą, suformuluoti idėją, dirbti komandoje ir kuo greičiau paversti ją veikiančiu sprendimu. 

Nuo idėjos iki scenos 

Ketvirtąją dieną atsirado dar vienas iššūkis – hakatono metu išsikeltai problemai reikėjo turėti ne tik sprendimą, bet ir mokėti jį pristatyti. Viešojo kalbėjimo dirbtuvėse su viešojo kalbėjimo trenere Julija Brodske jaunuoliai mokėsi geriau suprasti savo kūno kalbą, užmegzti ryšį su auditorija, nepasimesti sudėtingose situacijose ir aiškiai perteikti savo mintis. Tokie gebėjimai ypač svarbūs tuomet, kai puiki idėja turi būti suprantama ne tik jos kūrėjui, bet ir kitiems. Stovyklos programoje šios dirbtuvės buvo tiesiogiai susietos su vėliau vykusia Saugesnio interneto muge. Taigi hakatonas nesibaigė tuo momentu, kai buvo sukurtas sprendimas. Kitą dieną jo kūrėjams teko atsistoti prieš kitus stovyklautojus ir pasakyti: štai kokią problemą pastebėjome, štai ką sugalvojome. Tai jau buvo ne vien technologijų ar kūrybos užduotis. Tai buvo ir pasitikėjimo savimi pratimas. 

Keturios šalys, vienas vakaras ir daugiau bendro, nei galima tikėtis 

Jeigu hakatonas leido jaunuoliams bendradarbiauti sprendžiant problemas, tarpkultūrinis vakaras suteikė progą geriau suprasti vieniems kitus. Lietuvos, Latvijos, Vokietijos ir Lenkijos komandos pristatė savo šalis – kultūrą, tradicijas ir tai, kuo didžiuojasi. Tokie vakarai dažnai prasideda nuo stereotipų: ką žinome apie kaimynus, ką įsivaizduojame apie jų šalį, kokius dalykus tikimės pamatyti? Tačiau gyvas bendravimas greitai primena paprastą dalyką – už valstybių pavadinimų yra žmonės. Ir nors jų kalbos, tradicijos ar kasdienybė gali skirtis, jauni žmonės turi labai daug bendro. Tą vakarą kultūrinis smalsumas tapo dar vienu būdu mokytis vieniems iš kitų, o vėliau vakaras natūraliai persikėlė į neformalų bendravimą.  

Kai dienos darbai baigiasi, prasideda laikas kartu 

Stovyklos dienos nesibaigdavo paskutiniu pristatymu ar užsiėmimu. Vakarai buvo skirti tam, kam ne visada lieka laiko intensyvioje dienotvarkėje – pabūti kartu be konkrečios užduoties ir tiesiog pasimėgauti buvimu drauge. Vieni vakarai kvietė į žygius prie jūros, kiti – į pokalbius prie laužo, o kai norėdavosi daugiau muzikos ir energijos, laukdavo diskoteka ar Šakiros vakaras.  

Būtent šios neformalios akimirkos padėjo dar labiau susibendrauti skirtingų šalių jaunuoliams. Prie jūros buvo galima kalbėtis apie dienos įspūdžius, prie laužo – dalytis istorijomis ir juokais, o diskotekoje tiesiog šokti kartu, nesvarbu, iš kurios šalies esi. „Man labai patiko ši stovykla, bet dabar esu mieguistas, nes nebuvo kada ilgai miegoti. Labai laukiu kitų metų stovyklos“ – apie vakaro veiklų reikalingumą ir patrauklumą dalijosi vienas dalyvis. Jei dienomis jaunuoliai mokėsi kurti saugesnį internetą, vakarais jie kūrė tai, kas ne mažiau svarbu – tikrą žmogišką ryšį. 

Apibendrinant, Draugiško interneto stovykla buvo labai pasisekusi. „Stovykla vyksta jau trečius metus, kiekvienais metais pakviečiame vis daugiau stovyklautojų iš įvairių šalių. Matau tendencingą tobulėjimą, kurį girdime ir atsiliepimuose. Tai labai džiugina.“ – stovyklą vertina Liudas Mikalkevičius. Įvairios veiklos padėjo pažvelgti į saugumą internete iš įvairių kampų, skirtingomis akimis. „Labiausiai žavėjo jaunuolių motyvacija, aktyvumas ir brandus požiūris – jie drąsiai diskutavo, kėlė klausimus, ieškojo sprendimų ir nebijojo išbandyti savo idėjų.“ – sakė Violeta Čiuplytė-Bogdanovič. Tikimės, kad kitais metais stovykla bus dar didesnė su dar daugiau dalyvių iš skirtingų šalių. 

Draugiškas internetas yra ES bendrai finansuojamas projektas. Projektą prižiūri Europos sveikatos ir skaitmeninės ekonomikos vykdomoji įstaiga (HaDEA). Straipsnyje išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos  Sąjungos ar HaDEA požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei HaDEA negali būti laikomos už juos atsakingomis.