Autorius: Ela
Pirmieji mobilūs telefonai pasaulyje pradėti naudoti dar aštuntąjame praeito amžiaus dešimtmetyje1, o Lietuvoje su jais susipažinome netrukus po Nepriklausomybės atgavimo2. Per tokį santykiniai trumpą laiko tarpą lagamino dydžio įrenginiai, kuriais buvo galima tik paskambinti virto technologijų stebuklu – mini-kompiuteriu telpančiu į kišenę. Šiandien dažnas žmogus neįsivaizduoja gyvenimo be telefono, o mokiniai, nuo pradinukų iki paauglių, mielai didesnę dienos dalį praleistų nukreipę akis į ekraną, negu bendraudami gyvai. Mokytojai teigia, kad mobilieji telefonai tampa didele problema mokyklose. Kai kurios šalys (Italija3, Olandija4, Prancūzija4) jau uždraudė telefonus mokymo įstaigose, o kitos, įskaitant Lietuvą5, sprendžia klasikinį kablelio vietos galvosūkį: leisti, negalima drausti, o gal leisti negalima, drausti?
Kasdien matydami, kaip mokiniai naudoja mobiliuosius telefonus mokyklose, daugiausiai argumentų, palaikančių draudimą, man pateikė mokytojai. Jie teigia, kad kai telefonas šalia, mokiniai jaučia nuolatinį norą juos tikrinti, o tai blaško dėmesį, trukdo susikaupti, todėl kenčia mokymosi rezultatai. Neribojamas naudojimasis mobiliaisiais telefonais, mokytojų nuomone, kenkia ir mokinių socialumui bei emocinei pusiausvyrai. Mobilieji telefonai ir patyčias pavertė skaitmeninėmis, jos persikėlė į virtualią erdvę – mokiniai slapta ar viešai filmuoja, fotografuoja vieni kitus, vėliau redaguotas nuotraukas ar video patalpina į socialinius tinklus su tikslu pašiepti bei įskaudinti. Tokių patyčių prevencija bei įveikimas daug sudėtingesni, poveikis – stipresnis, jos gali išlikti internete neribotą laiką. Mokytojai bei mokinių tėvai kalba ir apie priklausomybę nuo telefonų, kai virtuali aplinka, internetiniai žaidimai, socialiniai tinklai laimi prieš gyvą bendravimą, fizinį aktyvumą ir realios aplinkos pažinimą. Žaidimuose renkami pasižymėjimo taškai ar ženkliukai tampa svarbesni nei mokinio pareigos bei darbai. Ir tai tikriausiai dar ne visos problemos mokyklose, kurių tiesioginiai ar netiesioginiai „kaltininkai“ yra mobilieji telefonai. Todėl nenuostabu, kad mokyklos vadovybės, miesto ar net šalies valdžios pasiūlymą drausti mobiliuosius telefonus mokyklose nemažai mokytojų bei mokinių tėvų laiko tinkamu šio galvosūkio sprendimo būdu.
Tačiau dažniausiai galvosūkiai nėra taip lengvai išsprendžiami. Mobiliųjų telefonų draudimas mokykloje tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti lengva ir greita išeitimi – prieš pamokas surenkame, po pamokų grąžiname, ir tiek. Paprasta mokytojams, bet ar naudinga mokiniams? Ar mobiliųjų telefonų draudimas nėra pabėgimas nuo problemos, jos nesprendžiant? Galų gale, ar mokykla neturėtų ruošti mokinių tokiam gyvenimui, kuris vyksta už mokyklos sienų, o ne sukurti burbulą, kuriame jis kitoks? Tokius klausimus uždaviau sau, o taip pat ir bendraamžiams, jų tėvams bei pažįstamiems mokytojams, rinkdama argumentus prieš mobiliųjų telefonų draudimą.
Nepritariantieji draudimui pirmiausia primena, kad mobilusis telefonas yra susisiekimo priemonė, kuri reikalinga tiek mokinių saugumo, tiek tėvų galimybės kontaktuoti su vaikui užtikrinimui. Šis įrenginys neriboja komunikacijos, jis ją išplečia – mokiniai gali bendrauti ne tik su tėvais, bet ir tarpusavyje, net nebūdami šalia. Kitas svarbus argumentas – mobilusis telefonas yra informacijos šaltinis, kurio pagalba mokinys gali rasti atsakymus tiek į gyvenimiškus, tiek į su mokomaisiais dalykais susijusius klausimus. Jeigu mokytojai nori ir geba, mobilieji telefonai gali būti ne trukdis, o pagalbinė priemonė mokymosi procese – ieškant informacijos, skaitmeninių išteklių, naudojant įvairius įrankius bei programėlės, atliekant komandines užduotis. Tačiau svarbiausias kontrargumentas draudimui, man atrodo, yra susijęs ne su pačiais telefonais, o su mokinių savidisciplinos ugdymu – jeigu jie nebus mokomi telefonais naudotis su saiku, laiku ir vietoje, tai tokių įgūdžių, kurie tikrai yra svarbūs ir reikalingi šiuolaikiniame pasaulyje, ir neįgis.
Taigi mobiliųjų telefonų draudimas mokykloje yra nors ir lengviausia, tačiau nebūtinai geriausia išeitis, nes tokiu atveju ne tik ribojamos mokinių galimybės, bet ir neskatinami jų atsakingo naudojimosi technologijomis įgūdžiai bei pagarba vieni kitiems ir virtualiame pasaulyje. Mano nuomone, mokyklos ir mokinių tėvai turėtų rinktis sunkesnį, bet daug naudingesnį kelią: nuo pirmųjų klasių lavinti skaitmeninį raštingumą, mokyti mobiliojo telefono naudojimo etikos bei etiketo, saugaus elgesio internete, pasakoti apie galimas grėsmes, tame tarpe ir technologines priklausomybes, pateikti žinias apie asmens duomenų apsaugos svarbą, diskutuoti ir rasti bendrus susitarimus, kada ir kaip mokykloje naudojami mobilieji telefonai.
Mobiliųjų telefonų draudimas mokyklose gali atrodyti kaip greitas ir lengvas su jais susijusių problemų sprendimas, bet iš tikrųjų jis tėra kontrolės įrankis, kuris mokinių neišmoko tinkamų naudojimosi mobiliaisiais telefonais gūdžių. Mano nuomone, svarbiau yra išmokyti mokinius savidisciplinos, asmeninės atsakomybės ir saugaus bei tikslingo naudojimosi mobiliaisiais telefonais – būtent to, ko jiems prireiks gyvenime. Drausdami šio galvosūkio mazgą ne atrišame, o nukerpame, prarasdami galimybę išmokti jį atrišti.
